Ir batai vėl kaip nauji...

Myliu batus! Turiu jų daug, nes, na, kokia gi moteris be batų, ar ne? Juk ir pati stiliaus ikona Coco Chanel sakė: „Kokybiškus batus avinti moteris negali atrodyti prastai“. Mes ir neatrodome prastai, tačiau vyrai... Kažkodėl jiems atrodo, kad batai – tai tik nereikšminga smulkmena. Ir vaikai... Žiūrėk, tik nupirkai naujus batus, paprašei su jais nesikarstyti medžiais ir nespardyti akmenų. Lyg ir pasakė „gerai“. Tačiau pamiršo vos tik dingo iš akių.

Taip ir tempiu batus vienus po kitų į batų taisyklą. Tai kokį dirželį prisiūti, tai pakulnę sutvarkyti, tai padažyti. Buvau suradusi gerą batų meistriuką, tačiau, reikia pripažinti, kartais ten palikdavau tiek pinigėlių, kad apimdavo neviltis. Ar verta taisyti batus, jei per kokį gerą išpardavimą už panašią kainą galima nupirkti naujus?

Bet vyras inkščia ir prunkščia, kad geri jam tie seni batai. Tai argi nutempsi jį į kokią parduotuvę? Vengia, kaip juodžiausio košmaro. Mano sūnus taip pat, matyt, visas į tėvą. Su parduotuvėmis nedraugauja.

Kai papuoli į beviltišką situaciją, įsijungia papildomas smegenų pusrutulis ir padeda rasti išeitį. Nusprendžiau savo vyriškosios šeimos dalies batus remontuoti pati. Ne, batsiuve netapau. Tačiau su šiuolaikiškais klijais ja būti ne taip ir sunku. Surinkau nemenką batų krūvelę, kuriems reikia vienokių ar kitokių remonto darbų, ir pabandžiau juos atlikti pati. Pavyko! Daugiau ne tik jokių suplyšusių batų, bet ir džiaugsmas piniginei. Vietoje kelių dešimčių eurų, kuriuos būčiau sumokėjus batų meistrui, išleidau vos keletą namų darbams skirtiems klijams „supermama“. Liko šiek tiek eurų į taupyklę – mano dar vienai naujai porai batų. Juk batų niekada nebūna per daug, ar ne? ;)

Taigi, ką man pavyko padaryti su klijais:

• Priklijavau atplyšusius „lipukus“, o kai kuriuos pakeičiau naujais (buvo prisivėlę visokio „brudo“, kuris neleido dirželiams gerai sulipti ir batas vis atsisegdavo).
• Į gyvenimą sugrąžinau vienus mėgstamiausių savo batelių – priklijavau jau senokai nuo vieno batelio nukritusius kelis blizgučius. Valio! Vėl žinau, ką autis prie tos dieviškos raudonos suknelės :)
• Suklijavau bent keturių šlepečių porų padus. Frazė „Mama, mano šlepetė valgyti prašo“ bent kuriam laikui išbraukta iš žodyno. O jei vėl kada ją išgirsiu, dabar jau žinau, kaip efektyviai jos atsikratyti.
• Priklijavau keletą atplyšusių vidpadžių. Rudens sezonui taip pat pasiruošta!
• Išsprendžiau paplūdimio šlepečių problemą. Priekinis dirželis vis išsinerdavo. Žadėjau šlepetes mesti lauk, bet jos toookios mielos... Tad pabandžiau dirželį eilinį kartą įkišti į vietą, tik šį kartą šią jungtį sutvirtinau klijais. Atrodo, laiko.

Ir šeima džiaugiasi, ir aš patenkinta. Tegyvuoja batai! :) P. S. Jaučiuosi užsidirbusi puodelį kavos ir kokį skanų desertą.